2019 m. sausio 24 d., ketvirtadienis

Ką daryti kai įsimyli?


Gal manote, jog tai neaktualus klausimas?
Kad apie tai neverta rašyti?
O gal, kad nėra atsakymų į tokius klausimus ir net negali būti..?

Vis dėl to įsimylėjęs žmogus elgiasi kiek kitaip, nei visiškai kontroliuojantis savo jausmu. Sutinkate?
Įsimylėjęs daug ką mato ir vertina kitaip. Net nevertina, o tiesiog atmeta tuos dalykus, kurie tuo metu netinka prie jo pakitusios ir džiaugsmą skleidžiančios esybės.
Jis negirdi kitų žmonių patarimų, nekreipia dėmesio į draugų pastabas.
Negirdi net savo sveiko proto..

Ką daryti kai įsimyli?- https://dvasiniskelias.lt/

Mokslininkai yra daug rašę apie tai, kad įsimylėjimas- lyg liga. Žmogus yra pažeistas ir nebefunkcionuoja taip gerai, kaip iki tol. Ir kas gi jame nefuncionuoja? Širdis dirba puikiau nei bet kada, nes ji dainuoja meilės dainą. Fiziniai organai irgi funkcionuoja geriau, nes džiaugsmas padeda atsipalaiduoti ir fiziškai kūnas veikia  darniau,- ląstelės gauna daugiau deguonies, daugiau maistingų medžiagų ir energijos.

Panašu, jog toje ypatingoje įsimylėjimo būsenoje, sutrinka jis- visagalis protas, arba vietoje to, kad viskam vadovautų, perleidžia savo pozicijas akimirkos jausmams. Žmogus sprendžia nebe galva, o kažkuria kita dalimi: jei širdimi- dar nieko blogo, o jei- kokiu kitu instinktyviu savo organu..?

Ar žinote, jog žmogaus DNR savyje koduoja daugybę visokių programų, kad ir tai jog metas susilaukti palikuonių. Ir štai atėjus laikui, kuomet reikia suskubti tai daryti, nes artinasi brandos amžius ir mažėja vaisingumas, DNR pradeda visu stiprumu skleisti palikuonių poreikio programą. O tam be abejo reikia partnerio ir, kaip supranta visa valdantis informacinis DNR mechanizmas - reikia ir atitinkamo jausmo su juo,- kad ir saugumo ar išlikimo garanto. 

Būtent tokiu metu potencialūs galimi partneriai atrodo žymiai patrauklesni, viliojantys ir labiau tinkami nei žmogus manė anksčiau. Kartais užtenka atidesnio dėmesio, ilgesnio akių kontakto, išklausyto skundo ar kokios menkos paslaugėlės ir netikėtai gali užplūsti tas nežinia iš kur atsirandantis įsimylėjimo jausmas. 
Nuo čia savo elgesį racionaliai vertinti tikrai tampa sunku. Protui užleidus savo pozicijas, jų neperima joks kitas organas. Lieka meilės ištroškusi širdis, stabilumo nesuteikiančios kintančios emocijos ir instinktai.
Kai manote kas tokiu atveju imasi žmogaus priimamų sprendimų valdymo?
Kas ima žmogaus gyvenimo vairą ir verčia jį veikti, rinktis ir atitinkamai reaguoti?
Žinoma, kad instinktai.

Valdyti savo emocijas ir būti tokiu kokiu nori tau padės TETA METODAS. Sužinok.. https://dvasiniskelias.lt/teta-metodas/

Ir jeigu jau tai nutiko, jau įsimylėjai, jau esi tame..? Netgi jeigu supranti, kad negebi teisingai rinktis  ir spręsti kasdienių iššūkių.

Yra vienas teisingas sprendimas, tinkantis tam atvejui, kai nieko spręsti nebegali. 

Viena puiki išeitis ir vienas garantas, jog jį pasirinkęs mažiau pridarysi to, ko vėliau bus gaila.
Tai sprendimas palaukti arba delsimas.
Jokiu būdu nebandant savęs nebemylėti, nebaudžiant ir nekaltinant.
Leidimas sau būti ten, kur esi, leidimas jausti tai, ką jauti neskubant žengti kito žingsnio- stebuklingas visa ko garantas ir paslaptis.

Jei įsimylėjimo būsena praeis- vėl galėsi grįžti į norimą ir tau patinkantį gyvenimą. 
Jei nepraeis- nebūsi sugriovęs kažko labai didelio ir svarbaus savo gyvenimo kelyje- gal būt tikrosios meilės, pasakos, svajonės.
Ir neatsisakysi to jausmo, nebėgsi nuo jo, bijodamas kažką prarasti, nukentėti ar būti įskaudintas. 
Tiesiog lauksi, stebėsi be jokio kito žingsnio, be poreikio čia ir dabar rinktis, be būtinybės įsikišti į procesą, be apgailestavimų, kad gal būt kažką darei per anksti ar per vėlai..


Tavo vedlys - www.dvasiniskelias.lt

2019 m. sausio 18 d., penktadienis

E-knyga KAS TU?

Šiandien noriu pasikalbėti su Tavimi "gyvai".
Džiaugiuosi dėl to, ką sukūriau ir noriu šiuo gėriu pasidalinti.
Tai elektroninė knyga "KAS TU?".
Čia gali susipažinti su manimi ir sužinoti daugiau apie šią knygą.


Jei galiu matyti kitaip - Kas aš?

Pramerkiu akis ir žvelgiu į niekur. Nustebsi, jog taip gali būti, bet tai tikrai įmanoma...
Kai buvau septynerių, nežinojau kas yra tas niekas ir buvo šiek tiek baugu atmerkti akis neregint aplinkinio pasaulio. Skubėdavau mirksėti, muistydavausi lovoje, virpėdavau nuo per dažno kvėpavimo ir gal neritmingo ar paviršutiniško. Plazdėdavau lyg drugelis patalpoje prie lango, besistengiantis ištrūkti į gamtą.
Įdomiausia jog tas "niekas" man norėjo rodytis kažkokiais vaizdais, tik per daug bijojau atsiverti tam, pas mane besiveržiančiam neįprastam matymui, tam kitam, už menamos ribos esančiam, pasauliui. Bėgau nuo jo. Slėpiausi. Bandžiau apgauti...


Kosmoenergetika.lt- Magija ir tikrovė

Dabar, žvelgdama atgal, suprantu, jog tuomet apgaudinėjau pati save. Ir tuos, truputėlį manimi besirūpinančius, žmones- mamą ir tėtį, vyresnę sesę. Kaip galėjau paaiškinti jiems, kad akys, kuriomis matau aplinkos daiktus, gali pradėti žvelgti atbulai. Matyti vaizdą ne esantį prieš jas, o už jų. Žvelgti ne į išorę, o į vidų. Ir tame viduje regėti ne kūną ar jame esančių audinių dalis, o kažkokį kitą pasaulį. Gal būt tobulesnį, gebantį slėptis už iliuzijų skraistės, gebantį atsiverti tam, ką jis pasirenka, ir tolti amžinybę nuo to, kam neduotas toks regėjimas ir neskirtos tokios dovanos.


Iškeldama klausimą apie tokį regėjimą, natūraliai klausdavau savęs "Kas aš?" Ar žmogus? Mergaitė? Egzistuojanti, gyva būtybė? Kažkokio žaidimo personažas? 

Vis bijodavau pažvelgti į "nieką" ir tuo pačiu kankinausi, nedrįsdama apie šią baimę kalbėti su kitais. Maža mergaitė augo suvokdama, kad visiems neduotas kitapusinis matymas, kaip neduotas supratimas apie tai nusimanyti,- tad su bet kuo apie tai nepasikalbėsi.

Šiandien rašau šį įrašą žinodama, kad kažkam jis bus aktualus. 

Kiekvienas savyje turime kažką tokio, ką slepiame, saugome nuo kitų, kuo negalime dalintis ir, vis dėl to, labai labai trokštame apie tai pasikalbėti. 

Pasidalinti savo paslaptimis bent jau tam, kad žinotume, kad neįprasti dalykai įmanomi, kad yra žmonių, kurie turi ypatingų gebėjimų, kad yra tokių, kurie mus supranta, kad kiekviena duotybė žmogui yra vertybė. Kad tai dovana, netgi jeigu ji iki šiol nesuprasta...


Eglė Gleščinskienė