Pramerkiu akis ir žvelgiu į niekur. Nustebsi, jog taip gali būti, bet tai tikrai įmanoma...
Kai buvau septynerių, nežinojau kas yra tas niekas ir buvo šiek tiek baugu atmerkti akis neregint aplinkinio pasaulio. Skubėdavau mirksėti, muistydavausi lovoje, virpėdavau nuo per dažno kvėpavimo ir gal neritmingo ar paviršutiniško. Plazdėdavau lyg drugelis patalpoje prie lango, besistengiantis ištrūkti į gamtą.
Įdomiausia jog tas "niekas" man norėjo rodytis kažkokiais vaizdais, tik per daug bijojau atsiverti tam, pas mane besiveržiančiam neįprastam matymui, tam kitam, už menamos ribos esančiam, pasauliui. Bėgau nuo jo. Slėpiausi. Bandžiau apgauti...
Dabar, žvelgdama atgal, suprantu, jog tuomet apgaudinėjau pati save. Ir tuos, truputėlį manimi besirūpinančius, žmones- mamą ir tėtį, vyresnę sesę. Kaip galėjau paaiškinti jiems, kad akys, kuriomis matau aplinkos daiktus, gali pradėti žvelgti atbulai. Matyti vaizdą ne esantį prieš jas, o už jų. Žvelgti ne į išorę, o į vidų. Ir tame viduje regėti ne kūną ar jame esančių audinių dalis, o kažkokį kitą pasaulį. Gal būt tobulesnį, gebantį slėptis už iliuzijų skraistės, gebantį atsiverti tam, ką jis pasirenka, ir tolti amžinybę nuo to, kam neduotas toks regėjimas ir neskirtos tokios dovanos.
Vis bijodavau pažvelgti į "nieką" ir tuo pačiu kankinausi, nedrįsdama apie šią baimę kalbėti su kitais. Maža mergaitė augo suvokdama, kad visiems neduotas kitapusinis matymas, kaip neduotas supratimas apie tai nusimanyti,- tad su bet kuo apie tai nepasikalbėsi.
Šiandien rašau šį įrašą žinodama, kad kažkam jis bus aktualus.
Kiekvienas savyje turime kažką tokio, ką slepiame, saugome nuo kitų, kuo negalime dalintis ir, vis dėl to, labai labai trokštame apie tai pasikalbėti.
Pasidalinti savo paslaptimis bent jau tam, kad žinotume, kad neįprasti dalykai įmanomi, kad yra žmonių, kurie turi ypatingų gebėjimų, kad yra tokių, kurie mus supranta, kad kiekviena duotybė žmogui yra vertybė. Kad tai dovana, netgi jeigu ji iki šiol nesuprasta...
Eglė Gleščinskienė
Kai buvau septynerių, nežinojau kas yra tas niekas ir buvo šiek tiek baugu atmerkti akis neregint aplinkinio pasaulio. Skubėdavau mirksėti, muistydavausi lovoje, virpėdavau nuo per dažno kvėpavimo ir gal neritmingo ar paviršutiniško. Plazdėdavau lyg drugelis patalpoje prie lango, besistengiantis ištrūkti į gamtą.
Įdomiausia jog tas "niekas" man norėjo rodytis kažkokiais vaizdais, tik per daug bijojau atsiverti tam, pas mane besiveržiančiam neįprastam matymui, tam kitam, už menamos ribos esančiam, pasauliui. Bėgau nuo jo. Slėpiausi. Bandžiau apgauti...
 |
| Kosmoenergetika.lt- Magija ir tikrovė |
Dabar, žvelgdama atgal, suprantu, jog tuomet apgaudinėjau pati save. Ir tuos, truputėlį manimi besirūpinančius, žmones- mamą ir tėtį, vyresnę sesę. Kaip galėjau paaiškinti jiems, kad akys, kuriomis matau aplinkos daiktus, gali pradėti žvelgti atbulai. Matyti vaizdą ne esantį prieš jas, o už jų. Žvelgti ne į išorę, o į vidų. Ir tame viduje regėti ne kūną ar jame esančių audinių dalis, o kažkokį kitą pasaulį. Gal būt tobulesnį, gebantį slėptis už iliuzijų skraistės, gebantį atsiverti tam, ką jis pasirenka, ir tolti amžinybę nuo to, kam neduotas toks regėjimas ir neskirtos tokios dovanos.
Iškeldama klausimą apie tokį regėjimą, natūraliai klausdavau savęs "Kas aš?" Ar žmogus? Mergaitė? Egzistuojanti, gyva būtybė? Kažkokio žaidimo personažas?
Vis bijodavau pažvelgti į "nieką" ir tuo pačiu kankinausi, nedrįsdama apie šią baimę kalbėti su kitais. Maža mergaitė augo suvokdama, kad visiems neduotas kitapusinis matymas, kaip neduotas supratimas apie tai nusimanyti,- tad su bet kuo apie tai nepasikalbėsi.
Šiandien rašau šį įrašą žinodama, kad kažkam jis bus aktualus.
Kiekvienas savyje turime kažką tokio, ką slepiame, saugome nuo kitų, kuo negalime dalintis ir, vis dėl to, labai labai trokštame apie tai pasikalbėti.
Pasidalinti savo paslaptimis bent jau tam, kad žinotume, kad neįprasti dalykai įmanomi, kad yra žmonių, kurie turi ypatingų gebėjimų, kad yra tokių, kurie mus supranta, kad kiekviena duotybė žmogui yra vertybė. Kad tai dovana, netgi jeigu ji iki šiol nesuprasta...
Eglė Gleščinskienė
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą